„Septynerius metus dirbant „Tėvynėje“ teko pažinti daug rajono bendruomenių, aprašyti jų veiklas, susidraugauti su jų pirmininkais. Tuo metu prasidėjo Vietos veiklos grupės projektai, teko matyti, kaip bendruomenės juos planuoja, paskui – gauna finansavimą ir įgyvendina, kokius pokyčius kaimuose atneša projektinė veikla. O pas mus gi Velžyje tuo metu nevyko nieko. Sulaukdavau ir klausimų – o kaip pas jus Velžyje, ką planuojate daryti? Gaila, kad kiti rajono kaimai su projektinėmis lėšomis nuėjo pirmyn, o mes likome už borto. Prisimenu tuometinio Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininko Rimanto Banevičiaus pasakymą, jog tos bendruomenės, kurios nerašo projektų, palieka savo kaimus ilgam laikui be investicijų. Tačiau toks jau mūsų lietuviškas būdas – laukti ir piktintis, kodėl kažkas nedaro“, – teigė B. Kronienė.

„Naujojo Velžio“ bendruomenės pirmininkė Birutė Kronienė džiaugiasi, kad per tuos kelis bendruomenės gyvavimo metus pavyko atgaivinti laikraštį „Velžio balselis“. Nuotrauka iš bendruomenės „Naujasis Velžys“ archyvo.

UŽSITĘSĘS KŪDIKYSTĖS ETAPAS

Pirmininkė neslėpė, kad būrys žmonių bandė prisišlieti prie senosios Velžio bendruomenės, bet sulaukė atsakymo, kad čia senų žmonių bendruomenė, o jei nori rašyti projektus – teks susikurti savo bendruomenę. Taip ir atsitiko, gimė bendruomenė „Naujasis Velžys“.
Birutė sako, kad keistai jaučiasi, kai išgirsta klausimą, kam riekia tiek bendruomenių. Ji nemato nieko blogo, jei kaime susikuria ne viena bendruomenė – juk skiriasi žmonių interesai.
„Mėgstu sakyti, jog kuo daugiau bendruomenių, tuo daugiau gerų darbų savo kaimui galime padaryti, daugiau investicijų pritraukti. Galbūt tokia yra Velžio bendruomeninio gyvenimo raida – nelengva, su savitomis intrigomis, bet manau, jog tai tik užsitęsęs kūdikystės etapas. Galbūt ne visi turėjo tokius mokytojus, kokius teko pažinti man: kiek entuziazmo pasisemta iš Jotainių Mildos Kuodienės, Šilų Reginos Turulienės, Smilgių Linos Narkevičienės, Miežiškių Sauliaus Skrebės. O Rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis kartą pasakė, kad dirbant bendruomenėje reikia išoperuoti iš savęs savigailą ir tada viskas eisis kaip iš pypkės“, – kalbėjo B. Kronienė.
Savo bendruomeninės veiklos mokytojais Birutė laiko Rimantą Banevičių ir šviesios atminties Kazimierą Petraitį, kurie tiesiog įmušė supratimą, kad bendruomenė yra visas kaimas ir dar daugiau.
„Tai yra ir bendruomeninė organizacija, tačiau žmonių skirstyti pagal priklausymą ar nepriklausymą tai organizacijai negalima. Deja, nuomonė, kad vienas renginys „Naujojo Velžio“, kitas kultūros įstaigos, trečias dar kitos bendruomenės, tad eiti į kitos bendruomenės renginius nedera, pas mus Velžyje tebėra gyva. Stengiamės tokias mintis išgyvendinti, į renginius kviečiame visus ir labai džiaugiamės, kai sulaukiame. Džiaugiamės ir gražia draugyste su senjorų organizacija „Velžynė“, puikiai randame bendrą kalbą su jos pirmininku Alvydu Kriaučiūnu“, – sakė B. Kronienė.

SPĖJO ĮŠOKTI Į VAŽIUOJANTĮ TRAUKINĮ

Pirmininkė pasakoja, kad entuziazmo tuo metu, 2014 metų pradžioje, kai kūrėsi bendruomenė, būta daug. Susibūrė bendraminčių šeimos, auginančios mokyklinio amžiaus vaikus.
„Galvojome, kad reikia pradėti nuo vaikų, norėjosi, kad jie pažintų visuomeninį gyvenimą, neaugtų užsidarę vien savuose kiemuose. Bendruomenės įregistravimo pažymėjimą gavome kovo 13 dieną, o iki kovo 19 dienos reikėjo priduoti Vietos veiklos grupei projektą. Tai buvo „StovyklAUK Velžyje“. Spėjome įšokti į paskutinį traukinį ir, gavę europinę paramą, surengėme vaikų stovyklą bei kūrybinį plenerą. Norėjome vaikams parodyti, kad tai, kas geriausia, galime turėti savame kaime“, – kalbėjo B. Kronienė.
Pirmininkė prisimena, kad tą savaitę Velžys tiesiog virė: vyko stovyklos veiklos, suolus ir Velžio simbolio vėžio skulptūrą drožė tautodailininkai, jiems padėti bandė vaikai, mamos plovė indus, statė palapinę, lydėjo į keliones. Kai pirmas projektas pavyko, atsirado noras dirbti toliau. Tais pačiais 2014 metais bendruomenės nariai sugalvojo, kad reikia įžiebti kaimo kalėdinę eglę, nes tokios tradicijos Velžys neturėjo. Pasikvietė „Naisių vasaros teatrą“ ir surengė eglės įžiebimo šventę bei padėkos vakarą projekto „StovyklAUK Velžyje“ geradariams.
Be to, dar prieš stovyklą bendruomenė surengė Kaimynų dieną. „Kaimynų dieną su keliais kaimynais minėdavom jau kelerius metus, o sukūrę bendruomenę pabandėme šventę padaryti viešą. Išties buvo reikalas tą daryti, nes kai kurie žmonės nepažįsta aplink gyvenančių kaimynų. Šventę kasmet rengiame su šūkiu „Ateik ir atsivesk kaimyną“, – pasakojo pašnekovė.
Šiemet Kaimynų dienos šventę bendruomenė surengė jau ketvirtą kartą. Čia žmonių nesueina labai daug, susirenka tie, kuriems kaimynystės jausmas nesvetimas.

INVESTUOJA NE PLYTOMS, O ŽMONĖMS

Trejus metus bendruomenei pirmininkaujanti Birutė sako, kad jei idėja pavyksta, norisi dirbti daugiau. „Jei nepasiseka, rankos nusvyra, suima pyktis – jei niekam nereikia, nieko ir nebedarysim. Paskui vėl pagalvoji, juk niekam neturi reikėti labiau nei tau pačiam, kuris tą sugalvojai. Bendruomeninė veikla yra kaip lakmuso popierėlis, padedantis pasitikrinti, kiek tu gali būti nesavanaudiškas. Bendruomenė savo patalpų neturi, bet manau, kad Velžyje mums jų trūksta. Kai kūrėmės, kalbėjome apie tai, kad norime investuoti ne į plytas, bet į žmones, nors tai gerokai sunkiau. Taip tebegalvoju ir šiandien: salė Velžyje ne viena, bet veiklos dėl to savaime neatsiranda.“
B. Kronienė džiaugiasi, kad per tuos metus pavyko atgaivinti laikraštį „Velžio balselis“. Tai buvo tarpukario metais leistas Velžio kaimo laikraštis, jo leidimu tuomet rūpinosi pradinės mokyklos vedėjas Stasys Janauskas.
„2015 metais savo idėją išsakiau tuomečiam Velžio seniūnijos seniūnui, dabar jau šviesios atminties Vidmantui Šeškevičiui. Jis, kaip mūsų veiklos palaikytojas, surado rėmėjus – tris Velžio seniūnijos ūkininkų Barzdų šeimas ir laikraštį išleidom prieš eglės įžiebimo šventę. Surengėme ir „Knygų Kalėdų“ akciją. Kitąmet jau pinigų gavome iš rajono savivaldybės, parengę projektą Spaudinių leidybos konkursui. Šiemet „Velžio balselio“ projektas“ jau irgi patvirtintas, finansavimas skirtas, tad labai tikimės, kad prieš Naujuosius galėsime sakyti, kad jau turime „Velžio balselio“ ir „Knygų Kalėdų“ tradiciją, – kad tradicija įsigyventų, reikia trijų kartų. Dabar, kai dirbu bibliotekoje, imu suprasti, kad „Velžio balselis“ yra vertingas ir kraštotyriniu požiūriu, liks ateities kartoms kaip rašytinė kaimo istorija“, – kalbėjo B. Kronienė.

Kaimynų dienos šventę bendruomenė „Naujasis Velžys” šiemet surengė ketvirtą kartą. Per šventę dideliame katile būtinai verdama kaimyniška vakarienė – bendrystėje gerokai skanesnė, nei valgoma pavieniui.

Šiemet per Kaimynų dienos šventę Krekenavos mėgėjų teatras „Avilys“ pristatė spektaklį Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“ (rež. Miranda Vaitkevičienė). Sonatos Guntoriūtės nuotr.

IDĖJŲ LAIDOTI NEREIKIA

Pirmininkė pažymi, kad dirbdama bendruomenėje pradėjo suprasti, kad nereikia idėjų laidoti – reikia jas įgyvendinti. Ji prisimena, kaip prieš penkerius metus Naujamiestyje vyko susitikimas su tuometiniu Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentu Dainiumi Kepeniu.
„Rengiau reportažą ir galvojau – kaip tokį žmogų į Velžį pasikvietus, bet kur jau ten. Tuo labiau kad ir bendruomenės tuo metu nebuvo. Pasirodo, kad jį tereikėjo pakviesti – Dainius atvažiavo, susitiko su velžiečiais, o kitos dienos rytą maudėmės Nevėžyje, nors buvo vasario 21-oji!“ – prisimena B. Kronienė ir dėkoja Panevėžio rajono visuomenės sveikatos biurui. Jų dėka Velžyje vyko sveikos gyvensenos mokykla, nemažai seminarų, dabar kaip tik vyksta jogos užsiėmimai su Audriumi Daukša. Pernai bendruomenė įgyvendino projektą „Sveikos gyvensenos Velžyje link“, finansuotą iš Visuomenės sveikatos rėmimo programos.
„Manau, kad bendruomenės pirmininkas, kaip pareigybė, reikalingas, bet jis nieko nenuveiks be žmonių. Jei Ričardas ir Vilma Ivaškos nepasakytų, kad tikrai viskas bus gerai, rankos dažnai nusvirtų. Jei Daiva Pilvinienė nesuburtų moterų prie bendro katilo virti kaimynų dienos vakarienės, šios tradicijos ir nebūtų. Esu dėkinga visiems kartu ir kiekvienam atskirai, kuriems Velžyje irgi reikia bendruomeninio gyvenimo. Esu dėkinga visiems palaikantiems, iškenčiantiems mano idėjas. Žinoma, dideliausias ačiū mano šeimai. Dažnai būna, jog kalbame ne apie savo namus, bet apie tai, ko reikėtų Velžyje“, – pokalbį užbaigė B. Kronienė.

Straipsnio autorė Dovilė BARVIČIŪTĖ, publikacija 2017-06-10 spausdinta Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos savaitraštyje „Tėvynė”